Kas yra stoka?

Didingi buvo tiek Atgimimo metai su labai gražia utopija, kad vos atgavę nepriklausomybę, rodos, savaime imsime gyventi taip kaip Švedijoje. Turbūt dažnas dar gerai prisimena tą mitingų įšarmę...

Keliautojas, kuris nieko neturi, gali dainuoti plėšikų akivaizdoje.

Tas, kuris susigyveno su skurdu, yra turtingas.

Neturtingas ne tas, kuris mažai turi, o tas, kuris daug nori.

Idant sutvertas būtų klonis, Tereikia dobilo, ir bitės, Ir svajonės. Ir tik svajonė reikalinga, Jei bičių stinga.

Aš esu Severiutė nuo Užpalių kaimo, Kur gelžkelis suka į pietus, Kur bėgiais ėjau aš basa, Kaip nėščia iš namų išvaryta skalbėja... Lyg paskutinei – Prie didelio užtiesto stalo nebuvo man vietos, Už nugaros, man negirdint, Kalbėjot, Kalbėjot... Aš nebuvau jums sesuo, aš tik ausdavau baltinius, Pati auginau savo trečiąjį nebylį brolį. Prisiverkiau mirusio tėvo medinėje lovoje ir jūsų Nekaltinu: Lyg per peilius – Ėjau aš per gruodą, Bridau kaimo molį... Toli gyvenau aš nuo jūsų, Nuo Užpalių kaimo – Už mylių, Naktim apie mažą baltgalvi vaikelį Šnekėdavau su žole. Man grojo armonika mažas kupriukas, Kur užpernai mirė. Jis sakė: Mane alučiu aprėdysiąs, Apausiąs mane dalgele... Dieve tu mano, Aš net nemačiau, kad pasenom – Kaip didelis apšviestas miestas Traukinys šitą naktį praėjo... O aš gi – Tiktai Severiutė, O aš gi – Verkiu kaip piemenė, Kaip tyliai ant nebaigto audinio verkia Kuprota audėja. Šitiek metų praėjo, Ir vėlu jau paguosti – Jums piemenės reikėjo, Meilužės, Guodėjos basos. Ką iš manęs jūs padarėt – Važiuoti, Bagoti, Batuoti – Aš juk tiktai Severiutė, Aš trečiojo nebylio brolio sesuo

Savo sielą, alkaną kaip žvėrį, Maitinu geriausiais žemės vaisiais: Mokslu ir menu; tegu ji gėris Spalvomis ir tonais įkvėptaisiais. Leidžiu jai ištvirkt ir atgailoti, Užsivilkus aštrią ašutinę, Bet aš negaliu niekuo pasotint Tos panteros, alkanos, laukinės. Kūno narve ji nervingai vaikšto Amžinybės sau kaip grobio geisdama. Ilgis saulės nužertųjų aikščių, Kur galėtų nemirtinga ir laisva Meilės šoky suktis su dievais kartu Trypiant žiedus anemonų geltonų.

Stoka – neatsiejamas buvimo kūne, laike ir erdvėje ženklas. Pasaulis ir žmogus yra sukurti taip, kad kiekvienas kūrinys būtų atviras jo prigimčiai būdingam pokyčiui – o tai reiškia, su stokos ženklu.

„Sunaikinti stoką – tolygu padaryti galą gyvybei bei pokyčiui, materijos ir kūnų egzistavimui.“

– Ir šit – badas, skurdas – ir kaip gyventi toliau? Žmogus kaip išprotėjęs trokšta visą pasaulio antklodę užsitraukti ant savęs, visą visą, nė kraštelio kitiems nepalikti. Nes baimė besotė. O už jos šiepia nasrus ir mirties baimė. Laikas. Žmogui suskato pragaištingai tiksėti laikas. Juk laikas – pirmasis ribotų išteklių, tu, fizikė, turėtum žinoti. Jis kalbėjo žinomus dalykus, tačiau iš tokių svaiginamų aukštybių, kad net kvapą gniaužė. – Ir žmonijai iškilo užduotis – paskirstyti ribotas gėrybes. O kaip tai padaryti? Kokia išmintim, kokiomis taisyklėmis vadovautis? Netyčia, po truputį, bandydama, klysdama ir vėl bandydama žmonija išrado ribojimo priemonę. – Pinigus? – Šaunuolė. Laikas – pinigai, prisimeni? Štai iš kur tai. O kas už viso to slypi? Būtinybė sau ir kitiems pažymėti ribas. Jeigu ne tai, nebūtų nei pinigų, nei kainų: ateik, skink, kiek nori, semk – neišsemsi. Pinigai viso labo simbolis, jie tik prisiėmė šią naštą – priminti žmonijai, kad anglys, nafta, dujos – viskas gamtoje ribota. Ir kur tik yra kaina, ten būtinai yra ribos, yra stoka. Pastebėjęs, kad Žana sėdi apspangusi, Disidentas ėmė kalbėti paprasčiau: – Pavyzdžiui, kas mato, kad elektros ištekliai yra riboti? O va, pinigai – jie visuomet priešakinėse linijose, jie frontą laiko, todėl juos visuomet ir galima apkaltinti, kad jų nepakanka. Supranti? Pinigai, jie kaip ledkalnio viršūnė, ir tiek tų reikalų. Esmė ta, kad jų visuomet turi stigti. Žodžiai sklandė virš kasdienybės, matuodami erdvę visai nečionykščiais matais. – Kodėl kainos neturi kalnų šaltinio vanduo? Todėl, kad jis yra ne-iš-sen-kan-tis. Antai žmogelis pyksta, kad trūksta pinigų duo- nai, bet iš tiesų jis rūstauja dėl to, kad duonos kepalai patys neauga, kad valstietis prieš sėją turi žemę suarti, prieš darbus pavalgyti, ir taip toliau. Žmogui atrodo, kad jis turi mažai pinigų, bet dėl ko sielojasi iš tiesų? Dėl to, kad viskas, net ir pats gyvenimas, turi nubrėžtas ribas.

Jeigu visos stokos būtų užpildytos, toliau tęsti kūrybos būtų buvę jau neįmanoma. Laikas tarsi prarastų prasmę. Gyvenimas būtų atbaigtas ir sustotų, jeigu jame neliktų jokios erdvės pokyčiui.

Žmogus yra ribota, stokojanti, bet kartu visokeriopos pilnatvės siekianti būtybė. Vakarų filosofijos istorijoje žmogaus ribotumas, pasireiškiantis įvairiausiais stokos pavidalais ir skausmingai kontrastuojantis su mirtingajam būdingu būtiškosios pilnatvės ir žemiškų siekių išsipildymo troškimu, nuo pat senovės graikų mąstytojų laikų buvo suvokiamas kaip esmingiausias žmogaus bruožas, atspindintis pačią egzistencinės jo būklės esmę.