12
Vytautas Mačernis, apie 1943
Stoka
Savo sielą, alkaną kaip žvėrį,
Maitinu geriausiais žemės vaisiais:
Mokslu ir menu; tegu ji gėris
Spalvomis ir tonais įkvėptaisiais.
Leidžiu jai ištvirkt ir atgailoti,
Užsivilkus aštrią ašutinę,
Bet aš negaliu niekuo pasotint
Tos panteros, alkanos, laukinės.
Kūno narve ji nervingai vaikšto
Amžinybės sau kaip grobio geisdama.
Ilgis saulės nužertųjų aikščių,
Kur galėtų nemirtinga ir laisva
Meilės šoky suktis su dievais kartu
Trypiant žiedus anemonų geltonų.
Komentaras
„Rinktiniai raštai“ (sudarytojas Ramūnas Čičelis, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius, 2024)
