Vytautas Mačernis, apie 1943
Savo sielą, alkaną kaip žvėrį, Maitinu geriausiais žemės vaisiais: Mokslu ir menu; tegu ji gėris Spalvomis ir tonais įkvėptaisiais. Leidžiu jai ištvirkt ir atgailoti, Užsivilkus aštrią ašutinę, Bet aš negaliu niekuo pasotint Tos panteros, alkanos, laukinės. Kūno narve ji nervingai vaikšto Amžinybės sau kaip grobio geisdama. Ilgis saulės nužertųjų aikščių, Kur galėtų nemirtinga ir laisva Meilės šoky suktis su dievais kartu Trypiant žiedus anemonų geltonų.