Severiutės rauda

Aš esu Severiutė nuo Užpalių kaimo, Kur gelžkelis suka į pietus, Kur bėgiais ėjau aš basa, Kaip nėščia iš namų išvaryta skalbėja... Lyg paskutinei – Prie didelio užtiesto stalo nebuvo man vietos, Už nugaros, man negirdint, Kalbėjot, Kalbėjot... Aš nebuvau jums sesuo, aš tik ausdavau baltinius, Pati auginau savo trečiąjį nebylį brolį. Prisiverkiau mirusio tėvo medinėje lovoje ir jūsų Nekaltinu: Lyg per peilius – Ėjau aš per gruodą, Bridau kaimo molį... Toli gyvenau aš nuo jūsų, Nuo Užpalių kaimo – Už mylių, Naktim apie mažą baltgalvi vaikelį Šnekėdavau su žole. Man grojo armonika mažas kupriukas, Kur užpernai mirė. Jis sakė: Mane alučiu aprėdysiąs, Apausiąs mane dalgele... Dieve tu mano, Aš net nemačiau, kad pasenom – Kaip didelis apšviestas miestas Traukinys šitą naktį praėjo... O aš gi – Tiktai Severiutė, O aš gi – Verkiu kaip piemenė, Kaip tyliai ant nebaigto audinio verkia Kuprota audėja. Šitiek metų praėjo, Ir vėlu jau paguosti – Jums piemenės reikėjo, Meilužės, Guodėjos basos. Ką iš manęs jūs padarėt – Važiuoti, Bagoti, Batuoti – Aš juk tiktai Severiutė, Aš trečiojo nebylio brolio sesuo