Pereiti prie turinio
Dialogas su atsakomybe
LT

Kas yra refleksija?

(lot. reflexio – atgręžimas) – sąmoningas savo minčių, patirties, veiksmų ar jausmų apmąstymas ir įsivertinimas.

Žiūrėti žemėlapyje
Kaip dažnai stabteliu apmąstyti savo dieną, sprendimus ir jausmus?
Kaip reaguoju, kai apmąstymai atskleidžia tai, kuo nesididžiuoju – vengiu to, ar mokausi iš to?
Ką galėčiau daryti kitaip, kad refleksija taptų nuolatiniu įpročiu, padedančiu sąmoningiau gyventi?

Refleksija kontekstuose

Kas yra kontekstai? Tai kultūros pavyzdžiai — kūriniai, tekstai, vaizdai ir garsai, kurie iliustruoja šią sąvoką.

Išminties galima įgauti trim būdais: pirma – apmąstydami, ir tai yra tauru; tada – mėgdžiodami, ir tai – lengviausias kelias; pagaliau – patirdami, tai būna sunkiausia.

Mintys

Blaise Pascal, 1670

Paprastai geriau įsitikinama argumentais, kurie surandami paties, o ne kitų.

Laiškai Liucilijui

Liucijus Anėjus Seneka, apie 62–65 m. po Kr.

1. Liepi man aprašyti kiekvieną dieną nuo pradžios iki galo. Gerai galvoji apie mane, jei manai, kad ištisomis dienomis neatsitinka nieko, ką norėčiau nuslėpti. Iš tiesų, taip ir reikia gyventi, lyg gyventume kitų akivaizdoje, taip mąstyti, lyg kas nors galėtų kuo giliausiai pažvelgti į mūsų širdį.

Gyvenimo išminties aforizmai

Arthur Schopenhauer, 1851

Norint gyventi tikrai protingai ir iš patirties kaip reikiant pasimokyti, reikia nuolat prisiminti praeitį, kas išgyventa, daryta, patirta ir tuo metu jausta, viską permąstyti, ankstesniuosius sprendimus palyginti su dabartiniais, savo planus ir siekius – su galimais rezultatais ir nustatyti, ar jie mus tenkins. Tai būtų kartojimas gyvenimo išminties paskaitų, kurias kiekvienam skaito patirtis. Pastarąją galima dar laikyti tekstu, o apmąstymus ir žinojimą – jo komentarais. Ilgi apmąstymai ir gausios žinios, kai maža patirties, panašūs į leidinius, kuriuose dviem eilutėms teksto skirta keturiasdešimt eilučių komentarų. Didelė patirtis su nedaug apmąstymų ir skurdžiomis žiniomis primena Editiones Bipontinae (graikų, lotynų, prancūzų klasika, leista nuo 1779 m. Zweibrückene), kur nėra išnašų ir daug kas lieka nesuprantama.“

Campo di Fiori

Czeslaw Milosz

Romoje, Campo di Fiori Alyvų, citrinų kraitės, Ant grindinio purslai vyno. Trapios žiedų skiautelės. Rausvą moliuskų valkšną Staluos pabėrė prekeiviai, Vynuogių tamsios kekės Krenta į persikų pūką. Šičia kadaise ant laužo Degė Giordano Bruno, Budelis peleną žarstė, Smalsuoliai grūdos į ratą. O vos tik užgesus liepsnai Vėl pilnos buvo tavernos, Alyvų, citrinų kraitės Vėl ant galvų lingavo. Mąsčiau apie Campo di Fiori Varšuvoj prie karuselės Giedrą pavasarį, temstant, Aidint muzikos trenksmui. Salves už geto mūrų Stelbė melodijos trenksmas, Skriejo krykšdamos poros Į giedrą vakaro dangų. Vėjas iš degančiu gaivių Juodus aitvarus nešė, Juodus vainiklapius gaudė Žmonės prie geto sienų. Plaikstė rūbus mergaitėms Tas vėjas iš degančių gatvių, Linksmos minios klegėjo Šventišką Varšuvos dieną. Gal kas pasakys: tai ženklas, Jog Romos, Varšuvos liaudis Prekiauja, mylisi, žaidžia Ir net nepastebi laužo. O kitas ištars: tai ženklas,Jog viskas žemėj praeina, Jog užmarštis gilėja Dar neužgesus liepsnai. Bet aš tą dieną galvojau, Jog žūvantis lieka vienas, Mąsčiau apie tai, jog Giordano, Kopdamas ant ešafoto, Žmonių kalboj nesurado Vieno vienintelio žodžio Tarti sudie žmonijai – Žmonijai, kuri pasilieka. Vėl skubinos lenkti taurę Ir jūrų žvaigždėm prekiauti, Alyvų, citrinų kraitės Viliojo Campo skruzdyną. O jis jau buvo nutolęs – Sakytum, praslinko amžiai, Kol jie akimirką žvelgė Į jo ugninį skridimą. Ir tų, kur žūva vienatvėj, Pasaulis jau nebemato. Pati jų kalba ataidi Iš negyvos planetos. Kol viskas virs į legendą, Ir tąsyk, po daugel metų, Naujajam Campo di Fiori Maištą įžiebs poetas. Varšuva – Velykos, 1943

Severiutės rauda

Marcelijus Martinaitis

Aš esu Severiutė nuo Užpalių kaimo, Kur gelžkelis suka į pietus, Kur bėgiais ėjau aš basa, Kaip nėščia iš namų išvaryta skalbėja... Lyg paskutinei – Prie didelio užtiesto stalo nebuvo man vietos, Už nugaros, man negirdint, Kalbėjot, Kalbėjot... Aš nebuvau jums sesuo, aš tik ausdavau baltinius, Pati auginau savo trečiąjį nebylį brolį. Prisiverkiau mirusio tėvo medinėje lovoje ir jūsų Nekaltinu: Lyg per peilius – Ėjau aš per gruodą, Bridau kaimo molį... Toli gyvenau aš nuo jūsų, Nuo Užpalių kaimo – Už mylių, Naktim apie mažą baltgalvi vaikelį Šnekėdavau su žole. Man grojo armonika mažas kupriukas, Kur užpernai mirė. Jis sakė: Mane alučiu aprėdysiąs, Apausiąs mane dalgele... Dieve tu mano, Aš net nemačiau, kad pasenom – Kaip didelis apšviestas miestas Traukinys šitą naktį praėjo... O aš gi – Tiktai Severiutė, O aš gi – Verkiu kaip piemenė, Kaip tyliai ant nebaigto audinio verkia Kuprota audėja. Šitiek metų praėjo, Ir vėlu jau paguosti – Jums piemenės reikėjo, Meilužės, Guodėjos basos. Ką iš manęs jūs padarėt – Važiuoti, Bagoti, Batuoti – Aš juk tiktai Severiutė, Aš trečiojo nebylio brolio sesuo

Kas yra susijusios sąvokos? Tai atsakomybės sąvokos, su kuriomis ši sąvoka glaudžiai susijusi.

Sąmoningumas

Ugdys