Atsakomybė ir kontekstas

Romoje, Campo di Fiori Alyvų, citrinų kraitės, Ant grindinio purslai vyno. Trapios žiedų skiautelės. Rausvą moliuskų valkšną Staluos pabėrė prekeiviai, Vynuogių tamsios kekės Krenta į persikų pūką. Šičia kadaise ant laužo Degė Giordano Bruno, Budelis peleną žarstė, Smalsuoliai grūdos į ratą. O vos tik užgesus liepsnai Vėl pilnos buvo tavernos, Alyvų, citrinų kraitės Vėl ant galvų lingavo. Mąsčiau apie Campo di Fiori Varšuvoj prie karuselės Giedrą pavasarį, temstant, Aidint muzikos trenksmui. Salves už geto mūrų Stelbė melodijos trenksmas, Skriejo krykšdamos poros Į giedrą vakaro dangų. Vėjas iš degančiu gaivių Juodus aitvarus nešė, Juodus vainiklapius gaudė Žmonės prie geto sienų. Plaikstė rūbus mergaitėms Tas vėjas iš degančių gatvių, Linksmos minios klegėjo Šventišką Varšuvos dieną. Gal kas pasakys: tai ženklas, Jog Romos, Varšuvos liaudis Prekiauja, mylisi, žaidžia Ir net nepastebi laužo. O kitas ištars: tai ženklas,Jog viskas žemėj praeina, Jog užmarštis gilėja Dar neužgesus liepsnai. Bet aš tą dieną galvojau, Jog žūvantis lieka vienas, Mąsčiau apie tai, jog Giordano, Kopdamas ant ešafoto, Žmonių kalboj nesurado Vieno vienintelio žodžio Tarti sudie žmonijai – Žmonijai, kuri pasilieka. Vėl skubinos lenkti taurę Ir jūrų žvaigždėm prekiauti, Alyvų, citrinų kraitės Viliojo Campo skruzdyną. O jis jau buvo nutolęs – Sakytum, praslinko amžiai, Kol jie akimirką žvelgė Į jo ugninį skridimą. Ir tų, kur žūva vienatvėj, Pasaulis jau nebemato. Pati jų kalba ataidi Iš negyvos planetos. Kol viskas virs į legendą, Ir tąsyk, po daugel metų, Naujajam Campo di Fiori Maištą įžiebs poetas. Varšuva – Velykos, 1943

Neužmerk akių nakčiai, nesuvokęs visų savo praėjusios dienos veiksmų.

Norint gyventi tikrai protingai ir iš patirties kaip reikiant pasimokyti, reikia nuolat prisiminti praeitį, kas išgyventa, daryta, patirta ir tuo metu jausta, viską permąstyti, ankstesniuosius sprendimus palyginti su dabartiniais, savo planus ir siekius – su galimais rezultatais ir nustatyti, ar jie mus tenkins. Tai būtų kartojimas gyvenimo išminties paskaitų, kurias kiekvienam skaito patirtis. Pastarąją galima dar laikyti tekstu, o apmąstymus ir žinojimą – jo komentarais. Ilgi apmąstymai ir gausios žinios, kai maža patirties, panašūs į leidinius, kuriuose dviem eilutėms teksto skirta keturiasdešimt eilučių komentarų. Didelė patirtis su nedaug apmąstymų ir skurdžiomis žiniomis primena Editiones Bipontinae (graikų, lotynų, prancūzų klasika, leista nuo 1779 m. Zweibrückene), kur nėra išnašų ir daug kas lieka nesuprantama.“

1. Liepi man aprašyti kiekvieną dieną nuo pradžios iki galo. Gerai galvoji apie mane, jei manai, kad ištisomis dienomis neatsitinka nieko, ką norėčiau nuslėpti. Iš tiesų, taip ir reikia gyventi, lyg gyventume kitų akivaizdoje, taip mąstyti, lyg kas nors galėtų kuo giliausiai pažvelgti į mūsų širdį.