Turgaus aikštė arba dviejų Žanų istorija

– Ir šit – badas, skurdas – ir kaip gyventi toliau? Žmogus kaip išprotėjęs trokšta visą pasaulio antklodę užsitraukti ant savęs, visą visą, nė kraštelio kitiems nepalikti. Nes baimė besotė. O už jos šiepia nasrus ir mirties baimė. Laikas. Žmogui suskato pragaištingai tiksėti laikas. Juk laikas – pirmasis ribotų išteklių, tu, fizikė, turėtum žinoti. Jis kalbėjo žinomus dalykus, tačiau iš tokių svaiginamų aukštybių, kad net kvapą gniaužė. – Ir žmonijai iškilo užduotis – paskirstyti ribotas gėrybes. O kaip tai padaryti? Kokia išmintim, kokiomis taisyklėmis vadovautis? Netyčia, po truputį, bandydama, klysdama ir vėl bandydama žmonija išrado ribojimo priemonę. – Pinigus? – Šaunuolė. Laikas – pinigai, prisimeni? Štai iš kur tai. O kas už viso to slypi? Būtinybė sau ir kitiems pažymėti ribas. Jeigu ne tai, nebūtų nei pinigų, nei kainų: ateik, skink, kiek nori, semk – neišsemsi. Pinigai viso labo simbolis, jie tik prisiėmė šią naštą – priminti žmonijai, kad anglys, nafta, dujos – viskas gamtoje ribota. Ir kur tik yra kaina, ten būtinai yra ribos, yra stoka. Pastebėjęs, kad Žana sėdi apspangusi, Disidentas ėmė kalbėti paprasčiau: – Pavyzdžiui, kas mato, kad elektros ištekliai yra riboti? O va, pinigai – jie visuomet priešakinėse linijose, jie frontą laiko, todėl juos visuomet ir galima apkaltinti, kad jų nepakanka. Supranti? Pinigai, jie kaip ledkalnio viršūnė, ir tiek tų reikalų. Esmė ta, kad jų visuomet turi stigti. Žodžiai sklandė virš kasdienybės, matuodami erdvę visai nečionykščiais matais. – Kodėl kainos neturi kalnų šaltinio vanduo? Todėl, kad jis yra ne-iš-sen-kan-tis. Antai žmogelis pyksta, kad trūksta pinigų duo- nai, bet iš tiesų jis rūstauja dėl to, kad duonos kepalai patys neauga, kad valstietis prieš sėją turi žemę suarti, prieš darbus pavalgyti, ir taip toliau. Žmogui atrodo, kad jis turi mažai pinigų, bet dėl ko sielojasi iš tiesų? Dėl to, kad viskas, net ir pats gyvenimas, turi nubrėžtas ribas.