Atsakomybė ir kontekstas

Žvėrys, gyvendami su mumis, tampa naminiai, o žmonės, bendraudami tarpusavyje, tampa laukiniai.

Prie ko pritapsi, toks ir pats tapsi.

Juk kas yra provincialas? Žmogus, kuriam jo gyvenamoji vieta kelia menkavertiškumo kompleksą. Mėgindamas jį išsigydyti, ieško savojo centro kur nors kitur, nei jam lemta gyventi. Grėsminga ne tai, kad jis ieško svetimų pavyzdžių, kad pažįsta kitą pasaulį ir pargabena jį į savąją vietą. Problema – tai, kad nemyli savo vietos, gėdijasi jos, išstumia ją į slaptumo sritį (net jei nutaiso išsilaisvinusio pasaulio piliečio veidą), o tai reiškia, kad nepakankamai ją pažįsta, neįžiūri ir neįstengia išnaudoti joje slypinčių galimybių. Jis – provincialas, nes pasaulis, kurį jis susikūrė arba kuriame sutiko gyventi, atima iš vietą, kurioje jis gyvena. Tačiau būtent ta erdvė – su savo nepakartojamu kraštovaizdžiu, susipynusiais likimais ir patirtimi, menkybe ir tuštybe, paslaptimi ir žibesiu – yra jo galimybė pasiekti neprovincialumą. <...> Kaip tik tai, mano supratimu, yra provincija – nauja įdirbama erdvė. Pati savaime ji nedaug ką gali pasiūlyti, todėl tiems, kurie iškart tikisi įvairiopos naudos, iš tiesų yra neprieinama. Į provinciją neįmanoma atvykti ir rasti viską paruošta. Viskas, ką įmanoma joje nuveikti, turi būti statoma nuo pamatų.

Senekos domėjimasis tuo, kokią įtaką mums daro kiti žmonės, yra susijęs su socializacija – terminu, išpopuliarėjusiu XX a. penktame dešimtmetyje. Socializacija – tai procesas, kurio metu žmonės perima visuomenės vertybes arba mažesnio pogrupio normas. Didelė dalis socializacijos yra sąmoninga ir apgalvota, pavyzdžiui, kai tėvai moko vaikus būti mandagius, gražiai žaisti ir laikytis taisyklių – tai svarbūs gyvenimo įgūdžiai. Tačiau kitos socializacijos formos yra labiau nematomos ir nesąmoningos: pavyzdžiui, tai, kaip žmonės perima įsitikinimus ir elgesį per žiniasklaidą, reklamą ir bendraamžių grupes. Dėl šios priežasties socializaciją tyrinėjantys žmonės skiria sąmoningą ir nesąmoningą socializaciją.